Latviška virtuvė

Latviška virtuvė – Latvijoje ir tarp latvių paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Latvijos nacionalinė virtuvė. Dėl istorinių ryšių ir įtakų ji turi daug panašumų į kitas aplinkinių tautų virtuves ir yra viena iš Rytų Europos virtuvių.

Latviškoje virtuvėje galima išskirti dvi tradicijas. Viena jų yra vokiečių miestiečių tradicija, būdinga ir Estijai, kuri formavo kulinariją ilgus amžius ir atnešė tokius produktus, kaip rauginti kopūstai, marinuotos daržovės, rūkytos dešros, alus. Kita tradicija buvo primityvi latvių valstiečių mityba, pagrįsta gausiu grūdinių kultūrų, bulvių ir pieno produktų vartojimu.

Nuo seno čia kepama ruginė duona, naudojami įvairūs grūdai, iš kurių verdamos košės. Taip pat naudojami įvairūs ankštiniai (žirniai, pupos), daržovės (ropės, morkos). XIX a. introdukuota bulvė, išstūmusi didelę dalį produktų ir labai stipriai papildžiusi mitybą.

Latvijoje nuo seno gausiai valgoma mėsa. Jūros pakrantės gyventojai maitindavosi žuvimi. Svarbus baltymų šaltinis buvo pienas ir pieno produktai.

Tradicinis XIX a. valstiečių valgis buvo virtos bulvės su pienu ar rūgpieniu. Kartais jį keisdavo varškė, baltas sūris. Taip pat jį papildydavo mėsos produktai (dešra, kumpis), rauginti ar marinuoti daržovių produktai. Gausus pieno produktų vartojimas tęsiasi iki mūsų dienų.

Kaip ir kitose aplinkinėse virtuvėse, čia gausiai naudojama laukinių produktų: žvėriena, laukinės uogos ir vaisiai, grybai, vaistažolės.

Nuo seno Latvijoje vartojama labai nedaug prieskonių. Druską reikėdavo importuoti, todėl jos vartota labai saikingai. Kiti tradiciniai prieskoniai yra kmynas, garstyčia, česnakas. Kaip vienintelis saldiklis virtuvėje ilgus amžius buvo vartojamas medus, todėl bitininkystės tradicijos čia labai gilios. Latvių virtuvei būdingas neaštrus skonis.

Latvių virtuvė išvystė ypač turtingą užkandžių stalo tradiciją, ir šaltieji valgiai užima maždaug 2/3 viso latviško meniu. Šį meniu suformavo gyvenimo sąlygos, kadangi latviai baudžiaunikai labai daug laiko praleisdavo laukuose ir karšto maisto gamybai nelikdavo daug laiko. Todėl pusryčiams bei pietums buvo maitinamasi daugybe šaltų, jau paruoštų produktų. Senovėje šis asortimentas buvo labai skurdus (rūgpienis, duona, bulvės, kartais kiaušiniai ar sūris, silkė), bet valstiečiams turtėjant, jis buvo įtakotas vokiečių virtuvės, XIX a. rusų virtuvės. Ši švediško smorgasbordo versija vadinama Aukstais galds. Čia patiekiami pieno, mėsos, žuvies produktai: kumpis, kepta ir rūkyta lašiša, šaltiena, paštetas, netikras zuikis, marinuota silkė, virtas liežuvis, pyragėliai, sūris. Prie jų patiekiama duona, marinuotos daržovės, salotos. Besivystant šaltojo stalo įvairovei, buvo sukurti specifiniai latviški sūriai, gaminami su kiaušiniais.

Kaip ir kitose Rytų Europos virtuvėse, Latviai valgo daug sriubų, kurių dauguma tirštos ir maistingos. Tačiau nėra savitų, latviškų, sriubų, kadangi dauguma jų panašios į estiškas (pieniškosios), vokiškas (bulvių-kruopų) ar lietuviškas (kopūstų, burokų).

Tradicinėje latvių virtuvėje antrą patiekalą paprastai sudarė labai savita patiekalų grupė, vadinama putromis (putra). Putroms atskiri produktai (kruopos, bulvės, mėsa, žuvis ir pan.) išverdami (vandenyje, piene) atskirai ir sugrūdami. Tada maišomi tarpusavyje su varške bei rūgpieniu ir dažniausiai vieną parą brandinami šaltai.

XIX a. putros sudarė latvių valstiečių mitybos pagrindą (būdavo valgomos vakarienei), tačiau dabar jos beveik užmirštos. Valstiečiai praktiškai nevystė kitų karštų patiekalų dėl produktų trūkumo. Tuo tarpu miestuose buvo tiesiogiai perimti vokiškos virtuvės mėsos bei žuvies valgiai (muštinis, kotletas ir pan.). Dabartinės latviškos virtuvės tipinį pietų patiekalą dažniausiai sudaro kepta mėsa ar žuvis su bulvėmis ir šviežių daržovių salotomis. Dažnai patiekiami rauginti kopūstai, marinuotos bei raugintos daržovės^[5].

Latvijoje taip pat nesivystė desertų bei gėrimų įvairovė. Dauguma patiekalų tiesiogiai perimti iš vokiečių ar rusų virtuvių, ar sukurti XX a.

Nėra vieningai sutariama, koks patiekalas galėtų būti nacionalinis valgis, sutinkamas tik Latvijoje. Kai kas juo laiko kmynų sūrį Ķimeņu siers (balto sūrio versija, valgoma per tradicines šventes), kai kas – latvišką pyragėlių versiją pīrāgi ar pilkuosius žirnius su spirgučiais. Vienas tik Latvijoje sutinkamas gėrimas yra Rygos balzamas, išrastas XVIII a., tampantis daugelio šiuolaikinių kokteilių sudėtine dalimi.

Latvijos atskiruose regionuose tradiciškai egzistavo kulinarinė įvairovė, kurią nulėmė įtakos iš skirtingų šalių. Šiaurės Latvija (Vidžemė), kurį laiką buvusi bendroje valstybėje su Estija, turi daug kulinarinių bendrumų su Estų virtuve (ypač panašūs pieno valgiai). Kuržemė, kur egzistavo Kuršo kunigaikštystė yra patyrusi labai stiprią Vokiečių virtuvės įtaką, kuri pasireiškia per gausų rūkytos mėsos ir lašinių vartojimą. Rytų Latvija (Latgala) buvo įtakota Lietuviškos virtuvės ir Rusiškos virtuvės.

bon appétit

Portugalijos virtuvė

Portugališka virtuvė – kulinarinių tradicijų visuma, paplitusi Portugalijoje bei tarp portugalų. Ši virtuvė priklauso Viduržemio jūros virtuvėms, tad jai būdinga jūros gėrybių, žalumynų, sūrių gausa, platus prieskonių pasirinkimas, senos vyno tradicijos. Portugališka virtuvė padarė didelę įtaką kitų pasaulio šalių (ypač buvusių kolonijų) virtuvėms: Brazilijos, Goa, Makao. Portugalai į Japoniją atgabeno rafinuotą cukrų.

Pusryčiai Portugalijoje lengvi, juos sudaro kava arba pienas su sumuštiniu ar bandele. Pietūs valgomi apie 1-3 valandas ir yra gausūs. Vakarieniaujama ~8 valandą vakaro.

Kadangi Portugalija nuo seno buvo jūrinė valstybė, todėl jos virtuvė pasižymi žuvies ir jūros gėrybių patiekalų gausa. Portugalijoje suvalgoma daugiausia žuvies iš visų Europos šalių. Žuvis gali būti kepama, skrudinama, troškinama, verdama, rūkoma, džiovinama. Dažniausiai valgoma menkė (bacalhau), kuri tradiciškai sūdoma ir džiovinama (dar nuo tų laikų, kai nebūdavo šaldytuvų), sakoma, kad Portugalijoje yra 356 patiekalai iš menkių. Žuvies patiekalai gardinami alyvų aliejumi, actu. Mėgstamos grilyje keptos sardinės, taip pat konservuotas tunas su bulvėmis ir pupelėmis. Taip pat valgoma daug kitų jūros gėrybių – aštuonkojų, kalmarų, sepijų, krevečių, omarų, langustų, moliuskų, rajų ir kt. Caldeirada yra populiarus portugališkas patiekalas iš moliuskų, žuvies, bulvių, pomidorų.

Mėsa ir paukštiena Portugalijoje nuo seno buvo tik aukštuomenės meniu kasdienė dalis. Dažnas valgis iš mėsos yra cozido, kuris labai priklauso nuo virėjo biudžeto ir vaizduotės – jį sudaro jautienos, kiaulienos, sūdytų lašinių, dešrų, kumpių atraižos su bulvėmis, ropėmis, morkomis, lęšiais, ryžiais. Porte tradiciškai paplitę pupelėmis įdaryti žarnokai. Kitas populiarus mėsos patiekalas iš Porto yra francesinha: sumuštinis, įdarytas kumpiu, dešra, pomidorais ir šparaginėmis pupelėmis. Azoruose gaminama alcatra – jautiena, marinuota raudoname vyne su česnakais, ir vėliau pakepta. Portugalijoje yra didelė dešrų (enchido) įvairovė: čorizo, kraujinė dešra, linguiça, farinheira, botillo ir kt. Savita dešra yra alheira – rekonkistos laikais ją gamino į krikščionybę atversti žydai: vengdami kiaulienos jie naudojo paukštieną, triušių, laukinių gyvūnų mėsą, duoną. Portugalai tradiciškai Kalėdoms valgydavo kalakutieną, o vištiena būdavo skurdžių žmonių maistas. Dabar dažnai ruošiama smarkiai prieskoniais įtrinta vištiena piri-piri.

Portugališkoje virtuvėje gausu daržovių – pomidorų, kopūstų, svogūnų ir kt. Alenteže gaminama açorda – patiekalas iš česnako, kalendros, alyvų aliejaus, kiaušinių bei duonos. Prie daugelio patiekalų pateikiamos salotos iš salotų lapų, pomidorų bei svogūnų, pagardintos alyvų aliejumi ir actu. Bulvės ir ryžiai yra labai dažna garnyro dalis. Populiarios ir daržovių sriubos, pavyzdžiui, caldo verde iš bulvių, svogūnų ir kale (kopūstų).

Šalis pasižymi sūrių įvairove. Dauguma jų gaminama iš ožkos arba avies pieno, turi stiprų aromatą. Populiariausi sūriai yra Sera da Eštrelos, Nišos, Rekižano. Azoruose (San Žorže) gaminamas sūris iš karvės pieno.

Portugališki desertai dažnai gaminami iš kiaušinių, gardinami vanile ir cinamonu. Populiarus ryžių pudingas (arroz doce), kiaušinio trynio ir pieno desertas (leite-creme), desertas iš vermišelių (aletria). Gaminami pyragaičiai Pastel de nata, bola de Berlim, pão-de-ló. Algarvėje saldumynai gaminami iš marcipanų ir migdolų.

Tradicinis portugalų gėrimas yra vynas. Šalis turi senas vyno gamybos tradicijas. Ypač vertinami Porto (portveinas), Madeiros vynai. Minjo regione gaminamas „žaliasis vynas“ (Vinho Verde), o rožinis vynas daugiausia eksportuojamas į užsienį. Šalyje taip pat populiarūs likeriai.

bon appétit

Izraelio virtuvė

Izraelio virtuvė – Izraelio valstybės nacionalinė virtuvė. Dažnai klaidingai tapatinama su žydų virtuve.

Izraelio virtuvė pradėjo formuotis XX a. viduryje, atkūrus Izraelio valstybę. Jos formavimuisi didelę įtaką turėjo žydų ir Artimųjų Rytų virtuvės. Labiausiai Izraelio virtuvėje jaučiasi Mizrahi, Aškenazi ir Sephardik etnografinės žydų virtuvės. Šiandien izraelietiškai virtuvei priskiriama daugybė skirtingų patiekalų, atėjusių tiek iš tradicinių Artimųjų Rytų virtuvių, Viduržemio jūros regiono, tiek atvežtų žydų diasporos iš Europos, Azijos ar Afrikos.

Izraelio virtuvėje naudojama daug šviežių vaisių ir daržovių, pieno produktų, žuvies.

Na, o štai keletas Izraelio virtuvės šedevrų.

Falafeliai – tai iš avinžirnių pagaminti, aliejuje kepti kukuliai, dažniausiai patiekiami apskritame paplotyje su kišenėle – pitoje – (nors gali būti ir tiesiog lėkštėje) kartu su šviežiomis ir raugintomis daržovėmis bei tahini (sezamų sėklų padažu). Manoma, kad šis patiekalas kilęs iš Egipto, o šiais laikais yra populiarus daugelyje Artimųjų Rytų šalių. Izraelyje falafeliai yra turbūt populiariausias gatvės maistas – falafelius parduodančių užkandinių rasite ant kiekvieno kampo.

Humusas – tai avinžirnių užtepėlė, pagardinta tahini ir alyvuogių aliejumi. Humusas valgomas su pita ir dažnai patiekiamas lėkštėje kartu su įvairiais pagardais – avinžirniais, grybais, kietai virtu kiaušiniu ar net mėsa. Sakoma, kad geriausia humusą valgyti šviežiai pagamintą, kai jis dar šiltas. Nors humusas atrodo kaip užkandis, iš tikrųjų yra labai sotus, o lėkštė šio patiekalo su pita gali būti puikus pasirinkimas tiek pusryčiams, tiek pietums ar vakarienei. Izraelyje specialios užkandinės ir restoranai, parduodančios vien tik humusą su pita, yra labai populiarios.

Šavarma - dar vienas iš arabų virtuvės atėjęs ir Izraelyje prigijęs patiekalas, lietuviams geriau pažįstamas kaip tiesiog kebabas (tiesa, izraelietiška šavarma nuo lietuviško kebabo skiriasi). Izraelyje šavarma bus patiekiama pitoje arba lafoje – didesniame už pitą paplotyje, į kurį suvyniojama mėsa su priedais. Šavarmai dažniausiai naudojama mėsa – ėriena arba vištiena, o viskas pagardinama šviežiomis ir raugintomis daržovėmis, prieskoniais ir labai dažnai – tahini ar netgi humusu. Jeigu norite pasirodyti kaip išprusęs šavarmos valgytojas, būtinai ant mėsos dar užsidėkite ambos – iš mango vaisių gaminamo aštraus pagardo, į Izraelį atėjusio iš Irako virtuvės.

Šakšuka - tai pomidorų padaže kartu su prieskoniais, svogūnais ir dažnai kitomis daržovėmis kepta kiaušinienė, patiekiama kartu su duona ir šviežiomis salotomis. Šakšuka į Izraelį atėjo iš Afrikos – tai populiarus egiptiečių, marokiečių, tunisiečių patiekalas. Šakšuka dažnai laikomas pusryčių patiekalu, tačiau iš tikrųjų gali būti valgoma bet kuriuo dienos metu. Užsisakius restorane, bus patiekiama ką tik iškepta mažoje karštoje keptuvėje.

Sabihas - dar vienas tradicinis pusryčių patiekalas, kurį galima valgyti bet kuriuo paros metu. Manoma, kad patiekalo pavadinimas yra kilęs iš arabiško žodžio „sabach“, o tai reiškia rytą, pats patiekalas į Izraelį atėjęs iš Irako žydų virtuvės. Sabihas – tai pita, prikimšta keptų baklažanų, kietai virtų kiaušinių, daržovių ir žalumynų, ir, kaip turbūt jau atspėjote, visa tai pagardinama tahini ir humusu. Kai kuriuose sabiho variantuose dar rasite ir virtų bulvių, o jeigu norisi aštrumo – paprašykite mano jau pristatytos ambos.

Jachnun ir malawach - Jemeno žydų į Izraelį atvežtas patiekalas – jachnun – taip pat įprastai buvo valgomas pusryčiams ir lietuviams gali pasirodyti kiek neįprastas, bet tikrai vertas paragauti. Jachnun – tai pailgi sluoksniuotos tešlos suktinukai, gaminami tiesiog iš miltų, cukraus ir vandens. Ilgai kepama tešla įgauna švelnų karamelės skonį ir yra patiekiama kartu su kietai virtais kiaušiniais, trintų šviežių pomidorų padažu ir aštriu čili pipirų padažu, vadinamu zhug. Iš tokios pat tešlos pagaminti malawach labiau primena blynus, tačiau yra žymiai riebesnis pasirinkimas, mat kepami naudojant daug sviesto, aliejaus ir riebalų. Malawach taip pat patiekiami su kietai virtais kiaušiniais, trintais pomidorais ir zhug, o saldumo mėgėjai juos valgyti gali ir su medumi.

Burekos - tai pyragėliai su įvairiais įdarais – sūriu, špinatais, keptais baklažanais, mėsa, virtomis bulvėmis, grybais, alyvuogėmis ar avinžirniais. Variantų daug, tereikia išsirinkti. Burekas į Izraelį atvežė žydai iš Turkijos ir Balkanų šalių. Šiandien tai turbūt populiariausias užkandis Izraelyje: jas rasite ir gatvės prekeivių stenduose, ir kavinėse bei kepyklėlėse, ir tiesiog maisto prekių parduotuvėse. Įdomu, kad burekos Izraelyje taip išpopuliarėjo, kad net davė pavadinimą atskiram izraelietiškų filmų žanrui. Burekos filmais vadinamos 6-tame ir 7-tame dešimtmetyje sukurtos, etniniais stereotipais besiremiančios komiškos melodramos.

Kanafė ir baklava – desertai: jeigu norisi ko nors saldaus, Izraelyje verta paragauti kanafės ir baklavos. Kanafė – saldus sūrio ir tešlos pyragėlis, mirkytas saldžiame sirupe ir į Izraelį atkeliavęs iš arabų kraštų bei Turkijos. Pyragėlių viršus dažnai būna maistiniais dažais nudažomas skirtingomis spalvomis, o ant viršaus pabarstoma pistacijų trupinių. Na o baklava – sluoksniuotos tešlos pyragėliai, pilni riešutų ir pertepti medumi bei saldžiu sirupu. Šis desertas taip pat populiarus Turkijoje, Artimuosiuose Rytuose, Kaukaze ir Balkanuose.

bon appétit

Lietuviška virtuvė

Lietuviška virtuvė – Lietuvoje ir tarp lietuvių paplitusi kulinarinių tradicijų visuma, Lietuvos nacionalinė virtuvė. Nors dėl istorinių ryšių ir įtakų ji turi daug panašumų į kitas aplinkinių tautų virtuves, jai būdingi savitumai leidžia kalbėti apie ją kaip apie atskirą tradiciją.

Krašto žmonių maitinimosi pagrindą sudarė istoriškai susiklostę vidutinės klimato juostos gamtinių sąlygų nulemti sėslių žemdirbių ir gyvulių augintojų patiekalai. Maiste vyrauja mėsa. Naminių gyvulių mėsa laikoma vertesne nei laukinių, o geriausia „namine“ mėsa laikoma jautiena. Grūdų valgoma mažiau ir jų tarpe vyrauja rugiai. Dėl maisto stokos neretai „prisiduriama“ gamtos gėrybėmis: gėlavandene žuvimi, vėžiais, grybais, medumi ar riešutais.

Kadangi totoriai ir karaimai buvo apgyvendinami įvairiose (dažniausiai strategiškai svarbiose Lietuvos vietose) – jų auginamos daržovės, kulinarinis paveldas sparčiai plito. Viduržemio jūros regiono įtakoms galima priskirti miltinius ar augalų lapų patiekalus su mėsos įdaru (balandėliai, virtiniai, koldūnai, kibinai ir t. t.) bei karštesniam nei Lietuvos klimatui būdingus patiekalus (pvz., šaltibarščiai).

 Totorių ir karaimų patiekalai padarė įtaką daugiau žemesniojo socialinio lygmens asmenų virtuvei. Tuo tarpu antroji banga, plitusi per valdovo dvarą, labiausiai paveikė diduomenės virtuvę. Kertinė šio poveikio asmenybe yra itališkos kilmės didikė Bona Sforza, 1518 m. tapusi Lenkijos karaliaus ir LD kunigaikščio Žygimanto Senojo žmona. XVI a. pradžios Italija buvo Europos kultūros židinys, todėl Bonos ir jos dvaro (tarp jų buvo ir virėjų) persikėlimas į regioną paskatino esmines permainas, pradedant stalo įrankių naudojimu ir baigiant Valakų reforma. Itališkas „madas“ LDK palaikė ir vėlesni monarchai.

(Bona Sforca)

XVIII–XIX a. LDK diduomenės ir bajorijos virtuvei nemenką įtaką padarė prancūzų virtuvė. Valstietiškajai virtuvei reikšminga žydų (litvakų) virtuvės įtaka, plitusi per litvakų užlaikomas smukles. Kaimo žmonės iš jų perėmė daugumą bulvinių patiekalų, kurių tarpe karaliauja tradicinis žydiškas kugelis, kuris iki bulvių išplitimo buvo gaminamas iš ropių.

Bajorų virtuvė

Virtuvėje buvo gausu mėsos, tačiau vyraujanti – jautiena. Pagal laikmečio supratimą riebus maistas buvo laikomas sveiku maistu, tad dažniausiai naudojama kiaulienos dalis buvo lašiniai, skirti šiaip jau liesiems jautienos patiekalams pariebinti. Taip pat valgyta nemažai žąsų, specialiai penėtų gaidžių – kaplūnų, paršelių. Žvėriena valgyta retai. Lietuvių bajorų virtuvė kokybiškai skyrėsi nuo kitų Baltijos šalių virtuvių tiek savo patiekalais, tiek produktais, tiek jų derinimu. Tačiau, būtina pažymėti, kad net ir vietinis didikų maistas savo žaliavinių produktų ir parengimo kokybe iš esmės skyrėsi nuo žemesniųjų socialinių sluoksnių maisto.

Valstietiška virtuvė

Valstietiška virtuvė primityvi, paremta būtiniausiais produktais ir patiekalais. Nepaisant to, ji santykiavo su bajoriškąja virtuve, ir perėmė kai kuriuos jos atradimus. Pirmiausia čia buvo gausus rūkytų gaminių asortimentas. Lietuviai valstiečiai išvystė rūkymo tradicijas, naudodami įvairias medienos rūšis, atrado lėtojo rūkymo metodus. Taip formavosi lietuviški rūkyti gaminiai dešros, skilandis, lašiniai, rūkyta žuvis ir pan. Valstietiška virtuvė, kaip ir latvių virtuvė, labiausiai vystė užkandžių įvairovę, kas buvo labai patogu valstiečiams, neturintiems laiko gamybai. Dar vienas valstiečių virtuvės bruožas buvo bulvės introdukavimas XVIII a., kuomet vokiečių virtuvės įtakoje plačiai paplito bulviniai patiekalai.

Produktai Lietuvoje nesiskiria nuo kitų Rytų Europos virtuvės produktų. Kaip pagrindinis ląstelienos ir angliavandenių šaltinis vartojamos Ruginė duona, košės, nuo XVIII a. – ir bulvės. Baltymų šaltiniai čia yra gyvuliniai: daugiausia mėsa, ir pieno produktai (rūgpienis, varškė, grietinė, sūris). Žuvies tradiciškai vartojama labai nedaug, bet gaminamos kai kurios gėlavandenės žuvys, kaip lydeka.

Valstiečių virtuvė negalėjo pasigirti didele daržovių ir vaisių įvairove. Čia paplitęs kopūstas, morka, ropė, burokas, obuolys, kriaušė. Labai svarbią dalį mitybos racione nuo seno užima laukiniai augalai (laukinės uogos, vaisiai, grybai, vaistažolės).

Čia paplitę daugiau prieskonių, nei kitose Baltijos šalių virtuvėse: gausiai naudojami kmynai, mairūnas, petražolė, krapas. Nuo seno vienintelis saldiklis buvo medus.

Lietuviai maisto produktus kepdavo, virdavo, troškindavo, o mėsas ir žuvis mokėjo ir rūkyti.

Lietuvoje gana gausus šaltasis užkandžių stalas, būdingas visoms Baltijos šalių virtuvėms. Jame patiekiami įvairūs sūriai, rūgusio pieno produktai, rūkytos mėsos bei žuvies gaminiai, šaltiena, įvairūs mėsos vyniotiniai.

Karštųjų patiekalų asortimentas didžiulis. Bajoriškoje virtuvėje buvo labai paplitę kepti kumpiai, kimšta paukštiena, zrazai (perimti iš Lenkų virtuvės). Valstietiškoje virtuvėje vystėsi mėsos-kruopų patiekalai (šiupiniai), šiek tiek panašūs į Latviškos virtuvės putras, kurie šiuo metu beveik išstumti. Nuo XIX a. paplito bulvių valgiai – didžkukuliai (cepelinai), bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su krapais su rūgusiu pienu, varške ar pasukomis, kurių dauguma yra laikomi lietuvių nacionaliniais patiekalais, nors dauguma jų taip pat žinomi ir kitose kaimyninėse virtuvėse: ukrainiečių, baltarusių, lenkų, čekų ir kt.

Gana nemaža yra tešlos patiekalų įvairovė. Dauguma tų patiekalų į lietuvišką virtuvę atėjo dar XIV–XV a. per mongolus ir čia pasiliko, dažnai pakeitę produktus. Tai – koldūnai, virtiniai, šaltanosiai, skryliai ir kt. 

Dauguma lietuviškų tradicinių desertų (šakotis, žagarėliai, obuolių sūris) – bajoriškosios virtuvės palikimas. Tačiau greta jų Lietuvoje paplitę daugybė desertų, atkeliavusių XX a. iš vakarų.

Svarbiausias valstiečių gėrimas būdavo pienas, rūgpienis, kartais pasukos. Senovės Lietuvoje buvo paplitęs midus, vėliau per vokiečių virtuvę atėjo alaus tradicijos.

Tuo tarpu bajoriškoje virtuvėje buvo išvystytas labai turtingas alkoholinių gėrimų asortimentas. Kažkur ATR teritorijoje išradus degtinę, tai inspiravo naujų alkoholio rūšių susiformavimą. Įvairios trauktinės, užpiltinės, likeriai, krupnikas, starka – turtingo bajoriško kulinarinio paveldo palikimas. Labiausiai Lietuva žinoma savo midumi.

Skirtingose Lietuvos srityse mityba skyrėsi. Pavyzdžiui, Žemaitijoje dažniausiai valgydavo žuvį, košes, kastinį, šiupinį; rytų Aukštaitijoje – blynus, ragaišius, skrylius; Dzūkijoje – grikių, grybų, bulvių valgius; Suvalkijoje – rūkytą mėsą, didžkukulius, bulvines dešras.

Lietuvos tautinės mažumos (pvz., karaimai) turi savo nacionalines virtuves.

bon appétit